Kalėdos Izraelyje ir Palestinoje – nepamirštama kelionė į Šventąją Žemę

Kalėdos Izraelyje ir Palestinoje – nepamirštama kelionė į Šventąją Žemę yra kelionių aprašymas, kurį parašė Anna Le Dous

Kalėdos Izraelyje ir susijungimas Palestinoje

„Būkite ypač atsargūs visoje Palestinoje“, – rašoma Užsienio reikalų ministerijos svetainėje.

Perspėjimų yra daug, o žiniasklaida daro savo dalį, kad atgrasytų turistus, pasakodama apie tarp tvyrančią įtampą Izraelis og Palestina. Apie Betliejų teko girdėti iš Biblijos ir pasakojimų apie Jėzaus gimimą. Dabar norėjau patirti Kalėdas Izraelyje, Gimimo bažnyčioje ir tuo pačiu aplankyti savo draugą palestinietį. Ir laimei, Kalėdų ramybė galėjo paskęsti Kalėdų gimtajame mieste.

2004 m. Lorees ir aš susipažinome Løgumkloster liaudies aukštojoje mokykloje. Ji gyvena Vakarų Krante. Aukšta siena, skirianti Vakarų Krantą nuo Izraelio, neleidžia jai laisvai keliauti. 2008 metais pakviečiau ją praleisti Kalėdų pas tėvus Danijoje. Jai pavyko gauti vizą, nes parašiau raštišką kvietimą, kuriame pasirašiau, kad ji gali gyventi su manimi ir aš ją padengsiu finansiškai tuo laikotarpiu, kai ji bus Danijoje.

Tai buvo paskutinis kartas, kai matėme vienas kitą. Kai pranešiau jai, kad šį kartą su mama planuojame Kalėdas praleisti Izraelyje su jos šeima, ji atsakė: „Nekantrauju tave pamatyti. Labai ačiū, kad atvyksite pas mus čia. Gyvenant Palestinoje svečių iš užsienio sulaukiama nedaug, nes daugelis europiečių renkasi kitas kryptis.

Nežinau, ar tai tikrai pavojinga, ar žiniasklaida neša nepagrįstą baimę žmonių galvose. Bent jau aš patyriau, kad draugai ir pažįstami likus kelioms savaitėms iki kelionės klausinėjo, ar išdrįsau ten leistis dabar, kai kyla neramumai. „Ar neramumų visada būna?“, – atsakiau, nes labiau nerimauju dėl to, kad susirgsiu gripu, o ne dėl to, kad kelionėje nepatiriu kažko nemalonaus.

Kaip jau sakiau, Loreesas buvo patenkintas pranešimu apie mano vizitą. Ji nekantriai laukė manęs pamatyti ir taip pat didžiavosi galėdama parodyti savo šalį ir būti mano vadove.

Aš skridau į Tel Avivas; miestas, kuris, be kita ko, yra žinomas kaip pasaulio gėjų sostinė. Miestas, kuriame yra vietos skirtumams. Miestas su promenada, vakarėliu ir spalvomis. Miestas, į kurį neturėtumėte eiti, jei esate toks, kuris eina anksti miegoti.

Aš niekada nebūsiu tokio tipo. Oro uoste mus paėmė neįgaliųjų taksi iš kompanijos Israel4all, kurį buvau užsisakęs iš namų. Man buvo pažadėtas „didelis furgonas“, ir pagal tą aprašymą įsivaizdavau bent tokio pat dydžio mikroautobusą kaip ir savo.

Mama, pagalbininkas ir aš, taip pat mūsų bagažas galėjome būti automobilyje, bet ten taip pat nebuvo vietos tiek, kiek papildomai rankinei. Viskas yra reliatyvu. Amerikietis „didelį furgoną“ būtų supratęs ką kita...

Daugiau apie kaimyninę Jordaniją skaitykite čia

Vikšrinio mentalitetas ir vairavimo rampos

Net jei esi daug keliavęs, visada išmoksti kažko naujo. Sužinojau, kad užsisakius transportą iš namų per svetainę, kurią dažnai tenka daryti, nes yra tik viena įmonė, siūlanti neįgaliesiems pritaikytą transportą, reikia paprašyti transporto priemonės nuotraukų, kad galėtumėte palyginti ją su kaina. , ir įsitikinkite, kad nesate apgauti.

Žinau arabų „šliaužtinukų mentalitetą“ iš turgaus, kur įgudę pardavėjai ginčijasi, kodėl būtent jų šilkinis šalikas kainuoja dvigubai, nei parduoda kaimynas, kuris dėl painiavos atrodo taip pat, bet, žinoma, daug prastesnės kokybės.

Tokiose šalyse iš anksto nenustatoma prekės kaina, kurią pamirštate, kai susitariate dėl transporto priemonės kainos namuose prie kompiuterio. Loreesas turėjo laikiną leidimą kirsti Izraelio ir Palestinos sieną ir atvyko į Tel Avivą manęs pasitikti.

Susitikimo džiaugsmas buvo didelis. Buvo apie ką kalbėti, kai nesimatė daugiau nei dešimt metų. Taigi, važiuojant iš Tel Avivo į Betliejų, jau per mažame neįgaliajame automobilyje turėjome papildomą keleivį, o kadangi aš bandžiau, bet man nepavyko susitarti dėl didesnio automobilio, sprendimas buvo įdėti visus bagažas ant stogo. Laimei, tądien nelijo.

Kirtome sienos kirtimą ir Didžiąją sieną tarp Izraelio ir Palestinos ir iš modernios vakarietiškos visuomenės nuvažiavome į skurdžią betoninę vietovę. Palestinos pusėje iš karto buvo pastebėtas eismo chaosas ir garsiai kalbantys žmonės – tikroji arabų kultūra, kuri atrodo pribloškianti iš vakarietiškos tvarkos ir struktūros.

Pasivaikščiojome po miestą ir norėjome patekti į liuteronų bažnyčią Betliejuje, kur tą pačią popietę vyko pamaldos, kurios buvo transliuojamos į Vašingtoną. Atsargumo sumetimais prieš prasidedant renginiui patikrinau prieinamumą. Ilga ir tvirta medinė rampa, vingiuota palei laiptus ir kelis kampus.

Tikriausiai jis turėjo atlikti praktinę funkciją, tačiau iš tikrųjų tai buvo daugiausia architektūrinis elementas. Kai susijaudinęs važiavau rampa, paaiškėjo, kad durys, į kurias ji vedė, buvo užrakintos.

Klebonas ir bažnyčios tarnas buvo įpareigoti surasti raktą nuo durų, kurios, matyt, buvo pamestos. Jie jo nerado, todėl vėl turėjau eiti rampa žemyn, kol galvojau, kada bažnyčioje galėjo būti neįgaliojo vežimėlio naudotojas.

Klausykite kelionių podcast'o apie Palestiną

Sausis-Kalėdos Izraelyje-Palestinoje ortodoksiškai

Kūčių vakaras buvo kitoks patirtis. Pusryčiams buvome vieninteliai svečiai viešbutyje, dėl ko ir nustebome, nes mieste daug turistų. Vėliau registratūros darbuotoja pasakė, kad viešbutis turėjo daug rezervacijų, tačiau svečiai jas atšaukė.

Būna, aiškino ji, kad izraeliečiai dramatizuoja smulkius incidentus Palestinos pusėje, kad turistai gyvendami Jeruzalėje jaustųsi saugiau – t. izraeliškoje sienos pusėje – iš kur dideliais autobusais vyksta vienos dienos išvykos ​​į Palestiną ir aplankoma Gimimo bažnyčia. Taigi turistai pinigus deda į Izraelį, o viešbučiai Palestinoje tušti.

„Tačiau čia, pas mus, apskritai labai saugu“, – tęsė ji. Saugumas buvo jaučiamas, bent jau vėliau dieną, kai gatvėse karių buvo daugiau nei vidurnakčio pamaldų svečių. Iš namų bandžiau įsigyti bilietus į Gimimo bažnyčią, bet jie buvo išpirkti. – Tikriausiai nupirksiu tau bilietus. – įtikinamai pasakė Lorees, ir ji tai padarė.

Arabų kultūra skiriasi nuo mūsų. Jei turite tinkamus ryšius ir turite tvarkingas kalbos dovanas, galite viską sutvarkyti per trumpą laiką, nes nieko nėra tvirtesnio už tai, kad jį galima pakeisti. O jei kelyje sutinki pažįstamą žmogų, laikas pasimiršta, o dienos grafikas susidėliojamas laiku. Prieš eidami į vidurnakčio pamaldas Gimimo bažnyčioje, Lorees pakvietė mus pavakarieniauti savo sesers namuose.

Šeima krikščioniška – graikų stačiatikių – ir Kalėdas švenčia tik sausio šeštąją. Vakarienei nebuvo nei antienos, nei keptos kiaulienos, o gausybė gardžių arabiškų patiekalų. Pirmąją ir antrąją Kalėdų dieną išvykome į ekskursijas su vieninteliu neįgaliųjų taksi su liftu Palestinoje, kurį suteikė Lorees. Buvome Echlas namuose palestiniečių pabėgėlių stovykloje, kur ji gyvena su vienu iš savo brolių ir seserų.

Echlas turi Spinalinė raumenų atrofija. Jos pagalbininkai jauni iš Vokietija, kuri paprastai užtrunka kelis mėnesius į Palestiną po vidurinės mokyklos, kad galėtų savanoriauti. Savanoriai gyvena su Echlas ir jai padeda. Mainais jie gauna nemokamą maitinimą ir apgyvendinimą bei arabų kalbos mokslą. Po trijų mėnesių jie keliauja atgal ir jai vėl tenka susirasti naują savanorę.

Tokios sąvokos kaip pagalbininkų „įdarbinimas“ ir „išlaikymas“ tokioje sistemoje įgauna visiškai kitą reikšmę. Mūsų santykius galite pažvelgti į perspektyvą, kai pajusite, koks gali būti gyvenimas su raumenų eikvojimu. Paskutines kelias dienas gyvenome Jeruzalėje. Trys religijos – judaizmas, krikščionybė ir islamas – savo istoriją sieja su įvykiais, vykusiais šiame mieste.

Skrydžių į Tel Avivą Izraelyje rasite čia

Šventoji Žemė

Žydams Jeruzalė yra miestas, kuriame stovėjo šventykla, iš kurios šiandien išliko vienintelė Raudų siena. Krikščionims tai miestas, kuriame Jėzus buvo nukryžiuotas. Musulmonams būtent iš čia Mahometas savo naktinės kelionės metu pakilo per septynis dangus. Taigi kiekviena religija turi savo teritoriją mieste.

Betliejų ir Jeruzalę skiria ketvirtis valandos kelio automobiliu, tačiau tai du skirtingi pasauliai. Tie, kurie gyvena Izraelio pusėje nuo aukštos betoninės sienos, gali nesunkiai kirsti sieną, o mano draugei Loreesai, gyvenančiai Palestinos pusėje, neleidžiama kirsti sienos su savo automobiliu ir gali ją kirsti tik tada, kai turi leidimas.

Džiaugiuosi, kurioje pasaulio vietoje kitą kartą kartu su Lorees švęsime Kalėdas. Draugystė tarp sienų ir kultūrų įkvepia. Jei palaikysite tokias draugystes, turėsite išgyvenimų, kurių kitaip niekada nebūtumėt patyrę. Net aukščiausios betoninės sienos negali atskirti draugų.

Linksmų Kalėdų, laimingų Naujųjų Metų Izraelis ir Šventoji Žemė.

Taip pat apie Egiptą skaitykite čia